„Pasiekus 8 km ribą yra vadinamoji mirties zona, kurioje ilgą laiką negali išgyventi joks gyvas organizmas. Deguonies ten mažiau nei 40 proc., lyginant su tuo, ką įkvepiame čia. Todėl, nepaisant aklimatizacijos, būna šalta, sunku be poilsio nueiti daugiau nei kelis žingsnius. Kopi, kol suskaičiuoji penkis žingsnius, tada sustoji pakvėpuoti. Ir vėl – vienas, du, trys, keturi, penki. Dėl deguonies trūkumo, patikėkit, kartais sunku suskaičiuoti ir iki penkių: nebegali sutelkti dėmesio, bet stengiesi iš paskutiniųjų. Ir po penkis žingsnius tą pusę vertikalaus kilometro kartais lipi kokias aštuonias ar dešimt valandų... Tuomet nebegali tikėtis ir draugų pagalbos: niekas tavęs žemyn neparneš, nors suvokimas, kad esi ne vienas, padeda psichologiškai. Turi suprasti vieną dalyką: išėjęs į mirties zoną iš esmės esi miręs, kol grįžti atgal. Tai visada kova su laiku ir savęs išbandymas – patirties, technikos, fizinių ir psichologinių savybių egzaminas." (Žurnalas „LAIMA“, 2017 m.)