• „Alpinizmas nėra vien mazgų raišiojimas ir prisitraukimų darymas. Sudėtinga ekspedicija – tai lyg sumažintas gyvenimo modelis ar verslo problemos scenarijus. Žygyje turime aiškų tikslą, komandą, ribotus išteklius ir vadovaujamės tam tikromis taisyklėmis. Išgyvendami sunkias situacijas mokomės geriau pažinti aplinką, įvertinti savo stipriąsias ir silpnąsias puses, prisiimti atsakomybę už savo sprendimus... Darbe tokia patirtis padeda nesureikšminti smulkių nesėkmių ir problemų, šalta galva priimti sprendimus kritinėse situacijose, mobilizuoti komandas sudėtingiems išbandymams. Juk verslas irgi nebūna statiškas, privalo nuolat reaguoti į iššūkius, transformuotis ir adaptuotis. O už viso to stovi žmonės, su savo gyvenimais, psichologija, lūkesčiais ir baimėmis..." (Žurnalas „KELIAUK“, 2017 m.)

​

• „Pasiekus 8 km ribą yra vadinamoji mirties zona, kurioje ilgą laiką negali išgyventi joks gyvas organizmas. Deguonies ten mažiau nei 40 proc., lyginant su tuo, ką įkvepiame čia. Todėl, nepaisant aklimatizacijos, būna šalta, sunku be poilsio nueiti daugiau nei kelis žingsnius. Kopi, kol suskaičiuoji penkis žingsnius, tada sustoji pakvėpuoti. Ir vėl – vienas, du, trys, keturi, penki. Dėl deguonies trūkumo, patikėkit, kartais sunku suskaičiuoti ir iki penkių: nebegali sutelkti dėmesio, bet stengiesi iš paskutiniųjų. Ir po penkis žingsnius tą pusę vertikalaus kilometro kartais lipi kokias aštuonias ar dešimt valandų... Tuomet nebegali tikėtis ir draugų pagalbos: niekas tavęs žemyn neparneš, nors suvokimas, kad esi ne vienas, padeda psichologiškai. Turi suprasti vieną dalyką: išėjęs į mirties zoną iš esmės esi miręs, kol grįžti atgal. Tai visada kova su laiku ir savęs išbandymas – patirties, technikos, fizinių ir psichologinių savybių egzaminas." (Žurnalas „LAIMA“, 2017 m.)

​

• „Mano žygius lydi nuoširdus, ilgas ir sunkus pasiruošimas, neretai persipynęs su nusivylimais, traumomis ir asmeninėmis aukomis. Tik to niekas nemato, neturi matyti. Bet jei nusprendžiu ko nors imtis, tą darau visa širdimi. Sudėjus nuoseklų darbą, kruopštų planavimą ir šimtaprocentinį tikėjimą, tikslai materializuojasi." (Žurnalas „KELIAUK“, 2017 m.)

​

• „Tam, kad galėtum išgyventi ekstremalioje situacijoje turi būti ryšys. Turi pasitikėti tais žmonėmis, kurie su tavimi keliauja.“ (Žurnalas „KELIAUK“, 2017 m.)

 

• „Stebint kalnų didybę nesunku suvokti, koks trapus yra žmogaus gyvenimas. Tada grįžus jau nebereikia laukti kito mėnesio, eilinio penktadienio. Žinau, kad taip, kaip noriu, turiu gyventi dabar. Paskui gali būti vėlu." („DIENA“, 2016 m.)

​

• „Čia, vos nukritus temperatūrai, jau visi šliurpsi nosimis, keikiasi ir dejuoja, o šalčiai kalnuose – mažiausiai gąsdinanti kasdienybė, – tęsė Saulius. – Alpinistai nesigiria, kad miegojo iš vidaus apledėjusioje palapinėje ar be pirštinių kopė stačia uola spaudžiant 20 laipsnių šalčiui. Deja, kartais nebesvarbu, kaip gerai esi pasirengęs. Kalnai – padidintos rizikos zona. Staiga gali užeiti audra, virš galvos atplyšti didžiulis ledo luitas ar atitrūkti atbraila, už kurios laikaisi. Nelaimės nutinka net ir labiausiai patyrusiems alpinistams." („DIENA“, 2016 m.)

​

• Pačioje varginančios ekspedicijos pabaigoje į Lietuvos viršūnę (aukštis: 6080 m) kopti lengva nebuvo, bet būtent šis įkopimas tapo viso žygio kulminacija. „Užkopę į viršūnę visi sustojome ant uolos atbrailos, tvirtai susikibome per pečius ir šešių kilometrų aukštyje sugiedojome „Tautišką giesmę”. Kas kaip galėjo, kokį balsą turėjo, bet be galo nuoširdžiai. Tuomet mane apėmė nenusakomas vienybės ir pasididžiavimo jausmas... Šis jausmas atmintyje išliks žymiai ilgiau, nei žadą atimantys kalnų peizažai ar žygyje patirti sunkumai” - pripažino S. Damulevičius. („IQ LIFE”, 2018 m.)

​

• „Iki šiol man labai sekėsi – visos didžiosios ekspedicijos baigėsi įkopimais į viršūnes, visi pavojingi epizodai atsipirko gana nesudėtingomis traumomis arba išvis be jų. Kartais abejojau, ar mane lydi sėkmė, ar tik mano bukas užsispyrimas, ignoruojant aplink esančius pavojaus signalus. Kažkuria prasme bijojau, kad atėjus laikui, galiu nesugebėti padaryti teisingo sprendimo, tuo sumokėdamas pačią aukščiausią kainą. Todėl džiaugiuosi, kad nuo Makalu nusileidau gyvas ir sveikas, kartu su visa savo komanda. Iš klaidų gaunu daugiau, nei iš pergalių, todėl tikiuosi, kad šįkart išmoktos pamokos ateityje bus naudingesnės, nei dar vienas sėkmingas įkopimas." (Žurnalas „KELIAUK“, 2017 m.)

 

• „Tikrasis mūsų pašaukimas – tyrinėti. Šiais laikais nedaug beliko vietų, kuriose nebūtų pabuvojęs joks žmogus. Todėl tokie atradimai - didžiulė privilegija, kuria gali didžiuotis tik saujelė šiandienos keliautojų.” („IQ LIFE”, 2018 m.)

​

• „Reikia suprasti, kad kalnai yra iš principo pavojingi. Visi, be išimties. Norinti pajausti ir įvertinti jų amžiną galią mes turime paklusti jų taisyklėms. Tam pirmiausia reikia suvokti savo ribotumą, atsisakyti tuščios arogancijos, apriboti aistras. O tai nėra lengvas uždavinys – net ir labai patyrusiam. Galbūt todėl tikri alpinistai sako, kad žygyje svarbiausia įveikti save, o ne viršūnę." (Žurnalas „KELIAUK“, 2017 m.)

​

• „Metams einant suvokiau, kad ne mažiau už fizinę ištvermę ir techninį pasirengimą kalnuose svarbus gebėjimas valdyti situaciją, kokia ji bebūtų, pasitikti ją švaria galva ar net su humoru, be verkšlenimų, kad per sunku, per šalta lįsti iš apledėjusios palapinės ar norisi atgal, pas draugus ir mamą... Taip, kartais tikrai norisi, nemeluosiu. Bet po trijų dienų prisitaikai prie atšiaurių sąlygų, o dar po poros savaičių ateina ramybė: nebepastebi, kad minti vien tik avižų koše, kad miegmaišis drėgnas, kad sniegą kasi rankomis. Tai tampa tavo namais. Grįžus vėl reikia adaptuotis. Iš pradžių nesuprantu, kai draugai sako: „Sveikas sugrįžęs!“ Atrodo, kad iš niekur negrįžau, o mane tiesiog ištraukė iš vietos, kur gerai jaučiausi, kur supo nuostabi gamta ir bičiuliai, kur gyvenau pagal aiškias taisykles. Tam tikra prasme tas gyvenimas už komforto zonos ribų galbūt man yra patogesnis nei čia." (Žurnalas „LAIMA“, 2017 m.)